Prieš keletą metų teko dalyvauti tyrėjų nakty Vilniuje, kur apsilankiau psichologijos paskaitoj apie laiko perspektyvas. Paskaitoje buvo pristatytos psichologų Philip Zimbardo ir John Boyd apibrėžtos šešios laiko perspektyvos, pagal kurias žmonės suvokia savo gyvenimą: pozityvios praeities, negatyvios praeities, hedonistinės dabarties, fatalistinės dabarties, ateities tikslų ir transcendentinės ateities.
Pozityvios praeities perspektyva apibūdina žmones kurie nostalgiškai prisimena senus laikus, laikosi tradicijų, domisi šeimos geneologija, tautos kultūra. Negatyvios praeities perspektyvos žmonės negali pamiršt jiems padarytų skriaudų ar nuolat jaučia kaltę dėl padarytų klaidų, dažnai hiperbolizuoja neigiamus praeities įvykius, patirtas traumas, prievartą, smurtą ir pan. Hedonistinės dabarties perspektyva apibūdina žmones, kurie mėgaujasi šia minute ir siekia naujų pojūčių. Fatalistinės dabarties perspektyvos atstovai galvoja, kad viskas yra iš anksto nulemta ir nieko negalima pakeisti. Jie visiškai atsiduoda likimo rankoms ir į gyvenimą žvelgia ciniškai. Ateities tikslų perspektyva apibrėžia žmones, kurie užsibrėžia tikslų ir jų siekia, investuoja laiką ir pinigus į mokymąsi ir tam tikrą veiklą; dirba, kad gyvenime ko nors turėtų, dažniau tikrinasi sveikatą. Transcendentinės ateities perspektyva apibūdina žmones, kurie tiki gyvenimu po mirties ir stengiasi šį gyvenimą nugyventi kuo teisingiau, kad ateinančiame gautų kuo geresnes sąlygas.
Tikriausiai teisingiausia būtų visoms perspektyvoms skirti dėmesio vienodai. Bet aš pats save labiausiai pastatyčiau tarp hedonistinės dabarties ir ateities tikslų perspektyvų. Aš galvojų apie savo ir artimųjų ateitį, skiriu laiko savišvietai ir savęs ugdymui, domiuosi ateities technologijomis ir pasiekimais, lankausi technologiniuose susitikimuose ir konferencijose, tačiau tuo pat metu pasidžiaugiu ir dabartimi: pakeliauju, kartas nuo karto mėgaujuosi gurmanišku maistu, pažiūriu filmų, paskaitau knygų, naršau internetą.
Vis dėlto savęs pažinimas ir ugdymas ir suvokimas, kad pats esi atsakingas už tai, kaip tavo gyvenimas klostosi, yra tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis suvokus, kad pats esi savo gyvenimo kalvis, yra susiburti su kitais ir išmokti būti naudingam siekiant bendrų tikslų. Amerikos indėnai sakė, kad Pasaulyje reikia rūpintis septyniomis kartomis į priekį. Ar mūsų sprendimai šiandien duos naudos 140 metų ateityje?
Šiom dienom technologijos greitai tobulėja ir keičiasi ir pradeda galioti dėsniai, kurių anksčiau nebuvo ar kurie nebuvo akivaizdūs. Internetas paspartino inovaciją. Dabar dizaineriai ir inžinieriai be didelio biudžeto gali kurti prototipus, o tik paskui galvoti apie verslo modelį. Technologijos, tokios kaip internetas, įvairios aplikacijos, telefonai, planšetės, 3D spausdintuvai ir kt. yra įrankiai pasiekti didesnių tikslų.
Matematikos mokytojas Vytautas Miežys viename interviu apibūdino šiuolaikinį sėkmingumą šiomis savybėmis: adaptyvumas, iniciatyvumas, verslumas, ir gebėjimas greitai mokytis.
Jei nori ko nors išmokti, turi kada nors pradėti mokytis. Gali išbandyti 30 dienų išbandymą: vieną mėnesį kas dieną daryk kokį nors naują veiksmą (mokykis piešti, groti, naujos kalbos, treniruok kūną, laikykis specialios dietos ar kt.) ir jei nors vieną dieną praleidi, išbandymą kartok nuo pradžios. Neapsiribok išbandymais. Visada gyvenime mokykis iš kitų ir mokyk pats. Visi turi ką nors, iš ko galima pasimokyti. O ir Tavo paties patirtis bus naudinga besimokančiąjam. Edukacija yra tai, ką žmonės daro tau, o mokymasis yra tai, ką tu darai sau. Mums reikia abiejų.
Neseniai pasirodė žinia, kad nuo 2020 metų Suomijoje nebus mokoma atskirų dalykų, bet bus integruotos pamokos pagal temą. Pavyzdžiui pamokoje apie Europos Sąjungą bus mokoma užsienio kalbų, ekonomikos, geografijos ir istorijos. Panašu, kad šiais laikais tampa vis svarbiau turėti supratimą keliose srityse ir sugebėt migruot iš vienos srities į kitą. MIT Media Lab direktorius Joi Ito TED idėjų bloge rašo:
Mums reikia žmonių, kurie sulaužo ribas tarp disciplinų ir gali sklandžiai judėti tarp jų. Pasaulėžiūros ir struktūros yra tokios skirtingos tarp tradicinių disciplinų, kad jų praktikuotojams sunku susikalbėti. Anti-discipliniškumas turi globalią pasaulėžiūrą, kuri reiškia, kad galima tai, ką išmoksti vienoje disciplinoje, perkelti į kitą. Tai reiškia, kad gali ištraukti įžvalgas ir jas naudingai išversti kitiems. Kadangi disciplinos keičiasi ir iš naujo persikuria, ir kadangi Pasaulis tampa vis labiau sujungtas, tampa vis svarbiau sklandžiai judėti tarp šių skirtingų kalbų.
Čia Joi Ito prezentacija apie dabartizmą, kuris suvokiamas labiau iš ateities tikslų perspektyvos negu kaip hedonistinės dabarties perspektyvos:
